Viešai

2023 liepos 12 d. Gerai integruoto EGO žmogus nemato net ryškiai spindinčių žvaigždžių virš savo galvos giedrą naktį… Jis nepakelia galvos aukštyn… Jam neegzistuoja begalybės ir dvasingumo kontempliavimo idėjos, jis prirakintas nematomomis grandinėmis prie savo biologinės ir socialinės evoliucijos, tačiau jis laimingas, kaip laiminga katė snaudžianti šeimininkui ant kelių, nors aplink griaudžia televizoriaus keliamas triukšmas, ji miega. Bet vos tik orą suvirpins kažkur tolumoje atplėšiamo maisto pakelio garsas, ji pabus iš gilaus miego, jos ausys, akys ir visas dėmesys bus nukreiptas į vietą iš kur sklinda tas garsas. Taip ir tas prirakintas žmogus, jam neegzistuoja dvasingumas, kol jis gali tenkintis tuo kas jam atrodo vertingiausia, nes tai apčiuopiama… Tačiau jis greitai atbunka ir išsenka nuo tokio riboto kiekio gerybių, kurios galiausiai keičiasi ne savo kokybe, o tik kiekybe… jeigu jis staiga praregi, jam atsiveria jo pačio ir aplinkinio pasaulio pažinimo gelmės, jis supranta pažinimo džiaugsmą, kuris pradžioje gali jį bauginti (tai naujas pasaulis), bet jeigu jis nuoširdžiai pasiryžęs pažinti – jis žengs drąsiai… Svarbu, jog šis praregėjimas neateitų per vėlai… Įprotis pažinti save ir pasaulį vienpusiškai pasilieka praeityje, mes privalome sau iškelti uždavinį atrasti naujų jėgų pažvelgti į senus dalykus naujai, nes tai yra vienas esminių gyvenimo džiaugsmo šaltinių – galimybė pažinti ir įprasminti savo pažinimą. Apie tokį pažinimo atradimą kalbėjomės šiandienos susitikime su Saulėjautos senjorais.

2023 birželio 23 d. Daug svarbiau mylėti, nei būti mylimam… mylėti ne už tai, jog esi mylimas, bet dėl prasmės kurią gali suteikti savo jausmas… tokios ir panašios išvados aplankė mus kalbantis su senjorais apie likimo siųstą ar sąmoningai pasirinktą vienišumą, jausmą kuomet esi vienišas minioje arba taip dažnai neišgirstas tarp keleto pačių artimiausių… Šią tema diskutavome vakar vykusiame susitikime, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto vidiniame kiemelyje…

2023 balandžio 26 d. lankėmės Nidoje. Jau ketveri metai kaip bendrauju su nedideliu senjorų sambūriu šiltu pavadinimu – Saulėjauta. Žingeidžios ir aktyvios moterys, kadaise stovėjusios prie Klaipėdos trečiojo amžiaus universiteto ištakų vis dar siekia naujų žinių ir potyrių. Džiugu, jog keltą Saulėjautos dalyvių nepabūgo žvarbaus pajūrio vėjo ir prisijungė prie Neringos socialinių paslaugų organizuojamo trečiojo amžiaus universiteto paskaitos šio unikalaus mūsų šalies kampelio gyventojams, juolab proga neeilinė; šiemet sukako 100 metų kai lietuvių sukilėliai užėmė Klaipėdą ir ji buvo de facto prijungta prie Lietuvos Respublikos. Tad ir mes aplankėme Neringos TAU, sudalyvavome istoriko prof. Vygando Vareikio paskaitoje, užsukimo į Nidos meno mokyklą, Nidos etnografines kapines, pasidalinome šiltais prisiminimais apie iškilią mūsų laikų asmenybę Vytautą Kernagį jo atminimui skirto paminklo pašonėje ir grožėjomės Baltijos aukso eksponatais Mizgirių gintaro muziejuje.

 

05-11-2019

Klaipėdos universiteto Sveikatos tyrimų ir inovacijų mokslo centro specialistas Andrejus Larionovas Maskvoje susitiko su vienu garsiausių šių dienų Rusijos mokslininku profesoriumi Sergeju Saveljevu. 

Profesorius S. Saveljevas yra evoliucionistas, paleoneurologas, biologijos mokslų daktaras, Rusijos mokslų akademijos Žmogaus morfologijos instituto Nervų sistemos laboratorijos vadovas. Profesorius garsėja pažangiomis idėjomis ir darbais žmogaus smegenų tyrimų srityje.

Susitikimo metu buvo aptartas tolimesnis bendradarbiavimas ir galimybės lietuvių kalba išleisti profesoriaus S. Saveljevo mokslo darbus.

___________________________________

2020.09.18

 Sulėjautos senjorams paskaitą skaitę Krizių įveikimo centro vadovė, socialinė pedagogė, poetė Rita Staršelskienė. Turėjome galimybę pasiklausyti ponios Ritos kūrybos ir pasakojimų apie darbo patirtį su socialinės rizikos asmenimis.

___________________________________

2020 Rugpjūtis

Po ilgai trukusios pertraukos ir įvairiausių apribojimų Saulėjautos senjorai rinkosi pirmam susitikimui Klaipėdos universitete. Kalbėjomės apie pandemijos metu patirtą stresą, vienišumo problemą, susvetimėjimą ir vis ryškėjantį atotrūkį tarp skirtingų kartų taip pat apie naujai atrastas galimybes, ateities planus… Pažvelgėme į kovos su nerimų priemones pasitelkiant egzistencinę psichoterapiją filosofijos kontekste… Sekančio susitikimo (liepos 24 d.) metu pristatysiu garsaus Rusijos mokslininko knygą „Smegenų skurdas“ kurią išverčiau į lietuvių kalbą.

___________________________________

 

2019.06.27 Džiugu, jog mūsų nedidelį sambūrį nuolatos papildo nauji, žingeidūs ir aktyvūs veidai. Kartu su naujais žmonėmis ateina ir naujos idėjos, bei darbai. Nuolatinį paskaitų ciklą šį kartą papildėme praktiniais užsiėmimais – tapyba ant drobės, bei fotografija. Kol kas kūrybine saviraiška ryžosi užsiimti tik nedidelė dalis senjorų, likę tuo metų žiūrėjo dokumentinį filmą narpliojantį socialiai jautrią temą. Tikimės, jog ateityje ledai bus dar labiau pralaužti ir atsiras daugiau norinčių save išmėginti kūrybinėje veikloje, kurios svarbiausia intencija atskleisti sau ir bendraminčiams emociją, bei idėją paakinusia nutapyti konkretų paveikslą. Tokie ir panašūs praktiniai užsiėmimai gerina emocinę savijautą, atskleidžia kūrybines galias, išlaisvina vidinius konfliktus ir žinoma suburia jungtiniai veiklai, bendravimui. Turite pažįstamu kurie galimai norėtų prisijungti prie kūrybinės saviraiškos grupės Klaipėdos universitete? informuokite juos apie atviras paskaitas ir kūrybinius užsiėmimus vykstančius mūsų mylimam mieste. Rašykite: larionovas@inbox.lt

___________________________________

Kapitonai dovanų gavo du paveikslus

2018-11-29
Dalia BIKAUSKAITĖ

DOVANA. Jūrų kapitonų asociacijos pirmininko Juozo Liepuoniaus rankose vienas iš Levo Larionovo anūko Andrejaus Larionovo (dešinėje) dovanotų paveikslų „Kanarų salynas“.

Artėja Kalėdos, metas daryti gerus darbus. Praėjusį penktadienį Jūrų kapitonų asociacijos nariai buvo maloniai nustebinti – kapitono Levo Larionovo anūkas Andrejus Larionovas padovanojo jiems du seneliui priklausiusius paveikslus.

  1. Larionovas gimė 1931 metų spalio 25 d. Tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), išgyveno blokadą, vėliau su tėvu, karinio orkestro vadovu, atvyko į Klaipėdą, čia baigė Jūreivystės mokyklą. Nuo 1956 m. dirbo kapitonu vidutiniuose ir didžiuosiuose žvejybos traleriuose. Buvo apdovanotas „Darbo raudonosios vėliavos“ ordinu, medaliu už Rumunijos krovininio laivo „Dembovica“ išgelbėjimą jūroje. Las Palme ir Kuboje vadovavo laivų remonto bazėms. Po sunkios ligos mirė 2008 metų vasario 28 d.

Deja, apie tuos paveikslus nutapiusį dailininką A. Larionovas nieko nežino. Jie buvo nutapyti prie Las Palmo krantų prieš 40 metų ir padovanoti jo seneliui.

„Jie kabėjo senelio namų svetainėje nuo tada, kiek save atsimenu. Išėjęs į pensiją jis labai išgyveno, kad negalėjo išplaukti į jūrą, labai jos ilgėjosi, todėl šie paveikslai buvo jūros ir krantų panoramos, atsiveriančios žvelgiant nuo laivo denio, prisiminimų iliustracija, simbolis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad senelis būtų norėjęs, jog šie paveikslai atitektų būtent jums, būtų matomi tų žmonių, kuriems jūra buvo ir yra ne pramoga, bet gyvenimo būdas. Kokia jų meninė vertė, man sunku pasakyti, bet šiuo atveju, manau, svarbiausia buvo emocija, kurią jaučia jūrininkai būdami ant laivo denio ir žiūrėdami į krantą„, – kalbėjo A. Larionovas.

„Visai nesvarbu, kokios meninės vertės tie paveikslai. Labai malonu, kad Larionovo anūkas sugalvojo juos padovanoti mums“, – sakė kapitonas Bronius Bikulčius.

„Laivo įgula labai jį gerbė“

Savo knygoje „Ko bangos nenuplovė. Laivo bocmano prisiminimai“ Rimantas Ragaišis taip rašo apie laivo „Kapitonas A. Oja“ kapitoną L. Larionovą: „Taktiškas, kultūringas, ramaus būdo žmogus. Neteko girdėti, kad kada nors šauktų ant jūreivių. Laivo įgula labai jį gerbė.“

 Kapitonui B. Bikulčiui, kuriam teko daug girdėti apie L. Larionovą, susidarė įspūdis, kad jis buvo tikras aristokratas.

JŪRA. Šis paveikslas, dovanotas kapitonui Levui Larionovui, primindavo jam jūrą, kai pats jau nebegalėjo į ją plaukti.

Kapitonas Valentinas Ševerdovas prisiminė, kad laive, kuriame jis dirbo Arktikoje, kilo gaisras. Po to visi laivo karininkai buvo nubausti, jiems teko padėti diplomus, jie prarado darbą – negalėjo būti nei jūreiviais, nei šturmanais, nei kapitonais. Jis jau norėjo darbintis karo laivyne ir vykti į Kronštatą, bet sutiko L. Larionovą. Šis pasiėmė jį į Kubą pusei metų. Įdarbino jūreiviu ir įspėjo, kad turės budėti kaip šturmanas. „Puikus, unikalus buvo žmogus: ramus, atjautus. Trūksta žodžių jį vertinti kaip kapitoną. Šturmanai jį gerbė. Pas jį patekti dirbti buvo kaip apdovanojimas“, – sakė V. Ševerdovas, Klaipėdoje su juo gyvenęs kaimynystėje.

Kapitonas Petras Parutis su L. Larionovu ne tik gyveno viename name, bet ir dirbo su juo viename laive kapitono vyresniuoju padėjėju. „Tokių įspūdingų žmonių kaip Larionovas daugiau laivyne nesutikau“, – sakė jis.

„Su kuo tik kalbėjau, visi apie L. Larionovą atsiliepė kaip apie garbingą jūrų kapitoną, inteligentišką ir padorų žmogų, draugišką ir geranorišką„, – reziumavo Jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas kapitonas Juozas Liepuonius.

___________________________________

Alkoholį kvietė keisti į sportą

2015-11-07

Virginija SAMULIONYTĖ, VE.lt

 Šeštadienį prie paminklo „Arka“ praeivių dėmesį traukė pastatytas skersinis, ant kurio praeiviai buvo kviečiami padaryti kuo daugiau prisitraukimų. Kartu miestelėnai buvo raginami atsisakyti svaigalų.

VšĮ „Tautos blaivybės fondas“ taip kvietė klaipėdiečius propaguoti sportą ir nevartoti alkoholio. Renginiu blaivybei ir sportui propaguoti „Tautos blaivybės fondo“ vadovas Andrejus Larionovas tikėjosi paskatinti uostamiesčio gyventojus susimąstyti apie alkoholio daromą žalą, pakviesti juos keisti savo gyvenimo būdą, daugiau dėmesio skirti sportui.

Renginio iniciatoriai dalyvauti renginyje kvietė ir 29 Klaipėdos mokyklų moksleivius,tačiau tik dviejų mokyklų atstovai žadėjo šį kvietimą perduoti klasėms, o šeštadienį moksleivių akcijoje apskritai nesulaukta.

Visi norintys galėjo pasirašyti kuriamoje Blaivybės knygoje, taip pasižadėdami savo ir artimųjų gerovei nevartoti svaiginančių medžiagų: alkoholio, narkotikų, taip pat – ir rūkalų. Per maždaug valandą knygoje pasirašė apie dešimt žmonių, iš viso – 28 žmonės, prisitraukimus (nuo 1 iki 41) prie skersinio už blaivią Lietuvą darė 12 žmonių.

“Dalyvių nebuvo daug, bet ir oras nepalankus tokiai akcijai. Pasidalinome kontaktais, aktyvūs klaipėdiečiai pažadėjo prisijungti prie sporto užsiėmimų, į kuriuos pradėsime kviesti jau šį mėnesį”, – sakė A. Larionovas.

Fondo atstovų teigimu, tai buvo pirmasis iš daugelio planuojamų visoje Lietuvoje nekomercinių tokio pobūdžio renginių.

  1. Larionovas taip pat pažymėjo, kad, jo nuomone, viena didžiausių alkoholizmo formavimosi priežasčių – saikingo gėrimo propagavimas.

“Pastarosiomis dienomis masinio informavimo priemonės intensyviai kalba apie galimybę grąžinti priverstinį gydymą alkoholikams ir kitus su vartojimų susijusius draudimus, tačiau tęsiamas smegenų plovimas apie saikingą vartojimą, ypač jaunimui. Taip tęsiamas senosios „kultūros“ žvyrkelis. Tęsiamos senosios “tradicijos”, kurios, kaip matome, prie nieko gero neprivedė, bet kurias turime galimybę sustabdyti”, – teigė A. Larionovas.

Pasak jo, retas alkoholikas nusprendė būti šios „profesijos“ atstovu, didžioji dalis žmonių formuojama aplinkos, todėl viskas priklauso nuo tos nedidelės grupės valdininkų kurie atsakingi už tai ką jie sugebės įdiegti likusiems. Vyras pažymėjo, kad nors kasdiem matoma, kokių pasekmių turi alkoholio vartojimas, trūksta kontrolės.

“Aš nesiūlau grąžinti sauso įstatymo, aš tik svajoju apie tokią Lietuvą, kurioje pirkti ir vartoti alkoholi būtų gėda ir neatsakinga, pardavimas taip pat būtų ribojimas maksimaliai – tai svarbiausias “Tautos blaivybės fondo” tikslas, kuris formuos naujas pažiūras ateinančioms kartoms, – dėstė A. Larionovas. – Mes žmones kviečiame vienytis, rinktis sportą, turiningą laisvalaikį be kažkokios mistinės saikingos ribos. Kol kas lieka tik pasidžiaugti, kad gatvėse automobilių greitį riboja kelių ženklai ir kitos priemonės, o ne paliekama laisva valia rinktis „saikingą“ greitį vairuotojų nuožiūra.”

 

___________________________________

Džiugu, jog mūsų nedidelį sambūrį nuolatos papildo nauji Klaipėdos trečiojo amžiaus universiteto absolventai, tai žmonės kurie visą savo gyvenimą  aktyviai dalyvauja akademinėje ir kultūrinėje veikloje. Šiuo metu kuriame vieningą bendruomenę kuri oficialiai vienis pensinio amžiaus veiklius ir žingeidžius žmones, siekiančius ne tik turiningai praleisti laisvalaikį, įgyti naujų žinių, bet ir pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi.

_________________________________

400 metrų – 400 butelių

2015-11-16, 14:42

Andrejus LARIONOVAS

Iš greta Klaipėdos miesto esančios gyvenvietės Liepų gatve ne kartą teko važiuoti dviračiu į netoliese įsikūrusią sporto aikštelę. Geras dviračių takas dar labiau motyvuoja dviratį rinktis kaip alternatyvią transporto priemonę, tačiau tai,  ką tenka matyti vos kilometro kelio atkarpoje, nustebintų net labiausiai patyrusį kiemsargį. Abi dviračių tako puses supa ne gėlės ar net ne koks purvynas, bet žalesni už įprastinę veją alkoholio surogato buteliai, kurių pavadinimams buvo pasitelkta aukščiausio lygio kūryba ir ironija.

Suprantu, kad šio pigiausio vyno tarą čia palieka ne šalia esančios Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai ar taku važiuojantys dviratininkai, bet šalia miesto centro esantį gamtos kampelį pamėgę asmenys, kurie, galima sakyti, jau „įveikė“ tą mistinę saikingo alkoholio vartojimo ribą, beje kuris vis dar propaguojama kaip alkoholio vartojimo kultūra.

Kaip suprantu, šis dviračių takas vienija dvi savivaldybes, Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono. Nežinau, kas kasmet čia pjauna veją, bet tikrai žinau, kad šiukšlyno niekas jau seniai netvarko.

Nusprendęs imtis asmeninės iniciatyvos ir apsiginklavęs talpiais šiukšlių maišais, nukeliavau surinkti taros, kurios, deja, nesuperka jokios supirktuvės. Per beveik dvi valandas pavyko surinkti dešimt tokių maišų ir suskaičiuoti, kad surinkau maždaug keturis šimtus alaus ir vyno butelių.

Tokiais atvejais pasidaro aišku, kodėl Lietuva pirmauja pagal išgertą alkoholį Europoje. Reikia prisipažinti, kad sąžiningai išvalyti kelio nepavyko, bet kitąmet, kai bus šviežiai nupjauta žolė, gal atsiras daugiau klaipėdiečių, norinčių prisidėti prie savo miesto švaros, o gal šį darbą atliks tie, kam tai priklauso atlikti…

______________________________

Liepojos neįgaliųjų pavyzdys: viskas įmanoma

2014-10-25

Andrejus LARIONOVAS

ŽEMĖLAPIAI – pritaikyti skaityti pirštais. T. y. be įprastos mums vaizdinės / informacinės medžiagos yra Brailio raštas, patys žemėlapiai ir jo nurodomieji ženklai yra pagaminti reljefiniu būdu (pritaikyti skaityti pirštais), kad galima būtų apčiuopti kiekvieną kryptį ir visą žemėlapio planą.

Neseniai teko lankytis Liepojoje, kuri šiuo metu yra vienas labiausiai pritaikytų miestų neįgaliesiems Europoje.

Liepojos miestas yra pripažintas palankiausiu neįgaliųjų turizmui Europoje. Kažkada (ir dabar) dauguma Europos šalių aplinkos pritaikymo patirties galėjo pasisemti Norvegijoje, o dabar patys norvegai nevengia atvykti į Liepoją.

Tokiems pokyčiams atsirasti neužtenka vien piniginių lėšų, todėl dauguma Liepojos ir visos Latvijos neįgaliųjų dėkoja šių pokyčių iniciatoriui Mariui Ceiruliui – Liepojos neregių bendrijos vadovui ir visai šio žmogaus bendraminčių bei bendradarbių komandai.

Keli kabinetai virto centru

Maris atvirauja, kad jaunystėje jam mažai rūpėjo neįgaliųjų problemos, kol negalia nepalietė jo paties – būdamas 25 metų jis pateko į autoįvykį, kurio metu dūžtančio priekinio automobilio stiklo šukės, patekusios į akis, iš karto ir negrįžtamai sužalojo regėjimą taip, jog Maris dabar mato tik kairiąja akimi ir tik šviesą bei spalvų kontrastus.

Tada jis pradėjo domėtis, kaip galima palengvinti regėjimo negalią turinčių žmonių judėjimą gimtojo miesto gatvėmis, naudojimąsi viešuoju transportu, viešaisiais tualetais arba kaip neįgalusis galėtų praleisti laiką pajūryje be pagalbos iš šalies. Sekdamas norvegų pavyzdžiais jis įkūrė aklųjų bendriją, o ir patys norvegai, matydami Mario entuziazmą, silpnaregiui pasiūlė atsakingą postą Norvegijos neįgaliųjų integracijos gerinimo centre. Tačiau jis atsisakė šio pasiūlymo, nes nenorėjo lengviausio kelio, kai viskas jau padaryta, skirtingai nei Liepojoje, kur neįgalūs žmonės sėdėjo užsidarę namuose, nes jų judėjimo galimybės buvo labai ribotos.

BOTANIKOS SODAS – pilnas kvapų ir galimybių su augalais susipažinti iš arčiau juos liečiant, viskas pasodinta taip, kad būtų prieinama aklam ir vežimėlyje esančiam žmogui.

Dabar M. Ceirulio vadovaujama neregių bendrija Liepojoje išsiplėtė, sustiprėjo ir savo patirtimi dalinasi su daugelio šalių neįgaliųjų organizacijų atstovais, pabūti tarp jų sėkmė nusišypsojo ir man.

Maris neslepia, kad pradžia buvo sunki – Liepojos savivaldybė anuomet skyrė kelis kabinetus neregių ir silpnaregių susitikimams dideliame keturių aukštų pastate, esančiame netoli centro. Kai šiame pastate lankėmės mes, aklųjų bendrija jau drąsiai gali vadintis įvairios veiklos bei mokymų centru neįgaliesiems, kuris jau užima du to paties pastato aukštus.

„Didėja neįgaliųjų draugijos narių ratas ir poreikiai, pradėjome vykdyti užimtumo, terapijos programas, mokymus, poreikis plėstis buvo neišvengiamas“, – pasakojo Maris.

Pirmasis aukštas dar įrenginėjamas, bet čia jau seniai veikia sporto salė, buitinės technikos pritaikymo neįgaliesiems dirbtuvės, keletas kabinetų yra skirti brandžiame amžiuje regėjimą praradusių žmonių mokymams, taip pat čia veikia odos apdirbimo, vytelių pynimo ir floristikos amatų mokymų klasės.

BUTAI. Šalia silpnaregių ir aklų žmonių centro Maris įkūrė keletą atskirų butų daugiabučiame name, skirtų neįgaliesiems apgyvendinti. Neįgaliuosius prie namo pasitinka puikus pandusas, kurį be vargo vežimėlyje esantis žmogus gali įveikti pats, be kitų pagalbos.

Antras organizacijos aukštas nustebino dar labiau – jau koridoriai nėra įprasti reginčiajam, visas sienas supa turėklai, durų rankenų aukščio lygyje – specialios lentelės, aprašančios artimiausio kabineto paskirtį Brailio raštu, prie laiptinės sumontuota didelė skelbimų lenta, kurioje tuo pačiu raštu aprašyti bendrijos įstatai, artimiausi renginiai, užsiėmimų programos.

Prie kiekvieno kabineto yra ir reginčiajam įprastos lentelės su užrašais ir paveikslėliais, nurodančiais kabineto paskirtį. Jose išlaikytas optimalus spalvų kontrastas silpnaregiui. Visos raidės ir paveikslėliai taip pat yra iškilusios tam, kad jas galima būtų apčiuopti. Tai reikalinga ne tik neregių smalsumui patenkinti, bet ir būtina žmonėms, regėjimą praradusiems brandžiame amžiuje ir nemokantiems skaityti Brailio raštu. Paveikslėliai taip pat palengvina orientavimąsi protinę negalią turintiems žmonėms.

Lankėmės muzikos terapijos kabinete, kuriame neįgalieji gali išbandyti pianiną ir daugelį kitų muzikos instrumentų, visus užsiėmimus veda kvalifikuoti mokytojai. Lankėmės aktų salėje, kur mums neregys jaunas vaikinas atliko puikų kūrinį fortepijonu. Maris aprodė kabinetą, skirtą tikintiems žmonėms pasimelsti. Informatikos kabinete neregiai aprodė kompiuterinę įrangą, skirtą akliesiems.

PAPLŪDIMYJE – keliolika skirtingo tipo neįgaliųjų vežimėlių, atitinkančių skirtingos negalios lygį turinčių žmonių poreikius.

Šalia silpnaregių ir aklų žmonių centro Maris įkūrė keletą atskirų butų daugiabučiame name, skirtų neįgaliesiems apgyvendinti. Neįgaliuosius prie namo pasitinka puikus pandusas, kurį be vargo vežimėlyje esantis žmogus gali įveikti pats be kitų pagalbos. Išskirtinė ir pati buto aplinka – savo spalvomis skirtomis silpnaregiams (kontrastas) ir buitine technika, patogia vežimėlyje sėdinčiam bei aklam žmogui naudoti savarankiškai.

Kaip atrodo neįgaliųjų paplūdimys?

Liepoja, kaip ir Klaipėda, yra uostamiestis, todėl turi savo pajūrio zoną. Neįgalieji, kaip ir dauguma sveikųjų, taip pat nori lankytis paplūdimyje, naudotis visais šio poilsio teikiamais malonumais. Pačiame Liepojos centre esančio parko pašonėje įsikūręs turbūt vienintelis toks tarp Baltijos šalių paplūdimys neįgaliesiems. Verta prisiminti, kad Klaipėdoje taip pat vienas iš paplūdimių pažymėtas neįgaliesiems skirtu ženklu, bet ironiška, kad net pats ženklas nėra toks matomas, koks turi būti tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems, jau nekalbant apie patį paplūdimio prieinamumą žmonėms su „ratukais“.

Liepojoje jau kita situacija, parke kelią į paplūdimį „rodo“ (kaip ir didžiojoje miesto dalyje) specialiai nutiesti šaligatviai regėjimo negalią turintiems žmonėms, žemėlapiai pritaikyti skaityti pirštais, t. y. be įprastos mums vaizdinės/informacinės medžiagos, yra Brailio raštas, patys žemėlapiai ir jo nurodomieji ženklai yra pagaminti reljefiniu būdu (pritaikyti skaityti pirštais), kad galima būtų apčiuopti kiekvieną kryptį ir visą žemėlapio planą. Tai sužadina vietovės įsivaizdavimą ir palengvina orientavimąsi.

ŠALIGATVIAI. Kelią į paplūdimį „rodo“ (kaip ir didžiojoje miesto dalyje) specialiai nutiesti šaligatviai regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Maris iki paplūdimio mus lydėjo drąsiai – aplinkiniams nesukeltų abejonių, kad šis žmogus praktiškai nieko nemato. Jis visuomet ėjo šaligatvyje nutiesta juosta, skirta neregiams.

Liepojos neįgaliųjų paplūdimyje Maris supažindino su Igoriu, prižiūrinčiu šią poilsio zoną ir atsakingu už neįgaliųjų saugumą paplūdimyje. Jo darbo vieta – naujos statybos pastatas ant jūros kranto. Jame – nuo tualetų, praustuvų su reguliuojamu aukščiu, sensoriniu muilo dozatoriu iki dušo kabinos, pagalbos signalizacijos, spec. stalų, skirtų persirengti neįgaliajam ,ar daiktų saugojimo spintų. Visa aplinka pritaikyta maksimaliai ne tik vežimėlyje sėdinčiam, bet ir neregiui ar silpnaregiui – sensorinis apšvietimas ir Brailio rašto, instrukcijos nurodo kaip lengviau orientuotis aplinkoje, nepamiršta ir mamyčių su mažais vaikais – čia taip pat yra patogių stalų vaikams pervystyti.

Lauke stovi keliolika skirtingo tipo neįgaliųjų vežimėlių, atitinkančių skirtingos negalios lygį turinčių žmonių poreikius.

Netrukus Igoris su pasididžiavimu iš administracinių patalpų atsinešė įdomų įrenginį, panašų į greitosios med. pagalbos lagaminą bent jau savo spalva ir forma. Igoris iš karto pasakė, kad šis įrenginys vienetinis ir yra skirtas akliesiems bei silpnaregiams orientuotis vandenyje, o tiksliau – nustatyti kryptį kranto link. Mobilus lagaminas – tai stiprų signalą skleidžianti sirena su saulės baterija ir aktyvuojama paspaudus užsegamą mygtuką, panašų į rankinį laikrodį, kurį neregys užsisega prieš eidamas maudytis. Signalas – tai orientyras, kur yra lagaminas (krantas). Signalas taip pat gali būti kaip orientyras nustatant atstumą nuo kranto, kad neplauktum per toli.

Neįgaliesiems – visas ūkis

Mūsų ekskursijos vadovas pasiūlė apžiūrėti ir dar vieną savo projektą neįgaliesiems – nuvykti į apie 25 km nuo Liepojos esantį užmiesčio ūkį.

Naujais sodinukais apsodintoje sodyboje senas namas virsta moderniai įrengtu pastatu su kaimiškos architektūros elementais išorėje. Šis pastatas – tai neįgaliųjų apgyvendinimo vieta. 13 ha žemės plotai aplink – tai darbo, poilsio ir reabilitacijos zona. 1,5 ha ploto užimančiame miške taip pat planuojamos poilsiui skirtos zonos.

Jau dabar veikia botanikos sodas, pilnas kvapų ir galimybių su augalais susipažinti iš arčiau juos liečiant viskas pasodinta taip, kad būtų prieinama aklam ir vežimėlyje esančiam žmogui.

 Neįgalieji mūsų apsilankymo dieną dalyvavo bulviakasyje, kiti dirbo prie namo statybos, treti ilsėjosi pavėsinėje.

Artimiausiuose Mario planuose – sodyboje įrengti 1 000 kv. m tvenkinį, skirtą poilsiui ir pramoginei žvejybai, vasarnamius neįgaliųjų šeimos narių apgyvendinimui bei žiemos sodą.

Būdamas su Latvijos neįgaliaisiais supratau, kad viskas yra įmanoma. Atrodo, jog žmogus, turintis tokią negalią kaip Maris, turėtų sunkiai tvarkytis su savosiomis problemomis, bet jis sugeba ne tik įkvėpti, bet ir pakeisti daugelio kitų neįgaliųjų gyvenimus į gera.

______________________________

KLAIPĖDIEČIAI BANDĖ ĮVEIKTI 700 LAIPTELIŲ

Ieva Liškevičiūtė KL.lt

Gerai nusiteikę jaunuoliai ketvirtadienį lipo į aukščiausią gyvenamąjį pastatą Klaipėdos mieste ir įveikė rekordinį laiptelių skaičių. Būtent taip netradiciškai mokslo bendruomenė minėjo Pasaulinę filosofijos dieną.

„Sveikame kūne – sveika siela“, – perfrazavus šį visiems gerai žinomą, dar antikos laikais išpopuliarėjusį posakį, teigiama, jog į dangų galima nubėgti tik per filosofiją. Tuo įsitikinę rekordo iniciatoriai. Klaipėdos universiteto studentai siekė paneigti mitus, jog filosofai tūno tik bibliotekoje.

Entuziastai, nepatingėję lipti į 34-ių aukštų gigantą „Pilsotas“, kurio aukštis – 112 metrų, buvo apdovanoti apie tai liudijančiais pažymėjimais.

Pirmos vietos laimėtojui – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono kariui atiteko taurė, o kitiems prizinių vietų nugalėtojams įteiktos Klaipėdos universiteto knygos.

Organizatoriai preliminariai suskaičiavo, jog iš viso „Pilsotas“ turi apie 700 laiptų. Kiekviename aukšte – maždaug po 20.

Vienas renginio sumanytojų, Klaipėdos universiteto Filosofijos ir kultūrologijos katedros studentas Andrejus Larionovas pasakojo, kad UNESCO paskelbtą Pasaulinę filosofijos dieną norėjosi paminėti netradiciškai.

„Mums ši idėja pasirodė originali, nes, tarkime, bėgimas parke ar kur kitur jau nieko nestebina ir tampa banalybe. Maža to, turime galimybę vieninteliai iš visų Baltijos šalių įkopti į aukščiausią gyvenamą daugiabutį. Kvietėme visus: studentus, moksleivius, karius, dėstytojus“, – vardijo pašnekovas.

Dalyvauti užsiregistravo apie 30 norinčiųjų. Kiekvienas jų kas pusė minutės į viršų kopė po vieną. Kaip paaiškėjo, įveikti 700 laiptelių nėra taip paprasta – savanoriams teko gerai paprakaituoti, kad atsidurtų paskutiniajame pastato aukšte.

Iniciatyvos sumanytojai pripažino siekę ne tik išjudinti jaunuolius, bet ir pristatyti filosofijos studijų programą, kuri šiandien, A.Larionovo žodžiais, nėra populiari.

 

Vėliau dalyvių laukė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono karių savanorių paruošta karšta arbata ir filosofinės diskusijos apie spartietišką gyvenimo būdą – sveiką kūną ir sielą.