Socialinė terapija veikia kaip holistinė socialinio darbo technologija ir apima įvairias profesinės veiklos rūšis, kaip pavyzdžiui švietimą ar praktinę psichologiją. Edukologės A.Kolbergytė ir J.R.Šinkūnienė pažymi, jog socialinė terapija, tai grupinės terapijos rūšis, kai asmenys, turintys bendravimo šeimoje, socialinių santykių problemų ar kitų sunkumų, yra atsidūrę pavojuje, nepalankioje ar konfliktinėje situacijoje, įsitraukia į bendruomenę kaip socialinę grupę. Tokią grupę sudaro įvairaus amžiaus, patirties, kilmės, socialinės padėties žmonės, kurių bendras tikslas – sukurti paramą teikiančią aplinką. Socialinė terapija remiasi idėja, kad visiems individams būdinga jausmai, mąstymas, socialinis ir dvasinis bendrumas. Jos tikslas bendrąja prasme – sukurti harmoningai funkcionuojančią bendruomenę, siaurąja – pagerinti pavienių individų gyvenimo kokybę, atskleisti jų vidinius gebėjimus ir socialinius įgūdžius sudarant sąlygas sumažinti individo ir jo socialinės aplinkos įtampą. Socialinė terapija koreguoja asmens elgseną, garantuoja asmenybės savivertę, normalią raidą, padeda atpažinti raidos kliūtis, siūlo jų šalinimo būdus, suteikia galimybę bręsti emociškai, įveikti bet kokios patirties skausmą bendradarbiaujant su socialinės sistemos kitais nariais. Terapijos įprastos rūšys dažniausiai nukreiptos į individą, o socialinė terapija – į grupę kaip vienį, buvimą konkrečiu laiku konkrečioje vietoje.
