Neurofilosofija, tai sąmonės filosofija, ypatinga pasaulio pažinimo forma, kurianti žinių apie sąmonę sistemą, pagrįstą filosofinėmis tradicijomis ir naujausiais technologiniais pasiekimais. Neurofilosofai, tai filosofai, tarpdisciplininiai mokslininkai, bandantys atsakyti į amžinus žmonijos klausimus: „Kaip mes mąstome? kodėl mes mąstome? Kas yra sąmonė? Kodėl mes ieškome prasmės savo gyvenime? Kodėl mes elgiamės taip, kaip elgiamės? Kas yra mintis, idėja, tikslas?“ ir daugelis kitų sudėtingų egzistencinių ir mokslinių problemų. Skirtingai nei kitų sričių filosofai, neurofilosofai savo tyrimuose, ideologijose, teorijose, hipotezėse, koncepcijose remiasi išmatuojamais šiuolaikinių neuromokslų įrodytais duomenimis ir duoda aiškią kryptį mokslo bendruomenei ieškoti gilesnių ir tikslesnių atsakymų į minėtus klausimus.
Buvimas tarp psichiškumo ir fiziologiškumo
Apmąstymai apie žmogaus psichinės veiklos prigimtį prasidėjo, greičiausiai nuo tada, kada užgimė pati psichinė veikla, bet priimti pagrindinę idėją apie esminį šios veiklos šaltinį pavyko ganėtinai neseniai. “Dar IV amžiuje prieš mūsų erą Aristotelis rašė, jog smegenyse nėra kraujo ir, kad širdis yra nervinės kontrolės šaltinis ir sielos buveinė. Vėlesni anatomai, antrame mūsų eros amžiuje užsiimantys gyvūnų smegenų veiklos funkcijų tyrimais, šio pasaulio stipriausiuosius bandė įtikinti, jog smegenys yra nervų sistemos centras kuris atsakingas tik už kūno jutimus ir judėjimą.” (Smegenis, sąmonė ir elgesys; F.Blum, A.Leizerson, L.Homstdter, Leidykla “Mir” 1985 m. p.19). Šiandieninis sąmonės apibrėžimas skelbia, jog sąmonė – tai
Klaipėdos TAU studentų požiūrio į dvasingumą tyrimas.
Šių metų balandžio mėnesį atlikome kiekybinį tyrimą kurio metu buvo apklausti prie Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto veikiančio Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai (70 studijuojančių senjorų); anketoje buvo 7 uždari ir pusiau uždari klausimai. Gauti duomenys padėjo išsiaiškinti senyvo amžiaus žmonių studijuojančių universitete požiūrį į dvasingumą ir jo patenkinimo poreikius. Pridedame apklausos rezultatus.
Smegenų rūšiavimas. Šiek tiek apie idėją.
Smegenų rūšiavimas – tai gyvo žmogaus smegenų individualių morfologinių ypatybių analizė naudojant didelės raiškos tomografą. Šį terminą plačiai pradėjo vartoti profesorius Sergejus Saveljevas. Jo pirmtakai buvo: I. N. Filimonovas, E. P. Kononova. V. P. Zvorykinas (beje, pastarasis buvo S. V. Saveljevo mokytojas). Pati idėja paremta žiniomis, gautomis tiriant mirusių žmonių, kurių intelektualiniai pasiekimai buvo gerai žinomi visuomenėje, smegenų morfologines ypatybes. Minimali tomografo skiriamoji geba yra 1 kubinis mikronas. Esant blogesnei raiškai yra nematomi perėjimai tarp smegenų struktūrų polaukių, nes žmogaus įprasto neurono dydis yra 1 mikronas. Apie idėją kalbama nuo 90-ųjų, o dabar ji tapo ypač aktuali, nes tomografų raiška
„Ekstrasomatinės atminties“ hipotezės pagrindimas filosofijos, psichologijos ir neuromokslų pozicijose. I dalis.
Viena iš pagrindinių šiuolaikinių neuromokslų dogmų teigia, kad ilgalaikė žmonių ir gyvūnų atmintis yra ne kas kita, kaip informacija apie jų individualią praeitį, įrašyta į kokią nors fizinę terpę, esančią smegenų viduje. Šiuo požiūriu informacijos įrašymas į mūsų atmintį iš esmės vykdomas taip pat, kaip, pavyzdžiui, informacijos įrašymas į elektroninę laikmeną: fiksuojant praeities įvykių pėdsakus, lokalizuotus fiziškai, tačiau dabartyje ir todėl turi tik netiesioginį ryšį. Taigi mes prisimename ne praeitį (prieiga prie jos absoliučiai uždaryta), o tik jos pėdsakus, lokalizuotus dabartyje. Šiame straipsnyje pabandysime pagrįsti alternatyvią hipotezę apie atminties prigimtį, pagal kurią bent dalis ilgalaikės atminties neegzistuoja smegenyse realiai egzistuojančios
Galimi „ekstrasomatinės atminties“ mechanizmai „sąmonė kvantiniame pasaulyje“ sąvokos kontekste.
Mums lieka paskutinis neatsakytas klausimas dėl galimo „ekstrasomatinės“ atminties veikimo mechanizmo. Tokio mechanizmo egzistavimo realumą gali pagrįsti „kvantinis požiūris“ sprendžiant psichofizinę problemą, kuri buvo aprašyta daugelyje mūsų publikacijų. Čia trumpai išdėstome pagrindines šio požiūrio idėjas ir pabrėžiame jo panaudojimą sprendžiant atminties prigimties problemą. Mūsų „sąmonės kvantiniame pasaulyje“ samprata remiasi H.Everetto kvantinės mechanikos interpretacija, taip pat M. Mensky teze, kad funkciniu požiūriu sąmonė reiškiasi kaip kvantinės alternatyvos atrankos procesas, kitaip tariant, kaip būsenos vektoriaus proceso redukcija. Evereto kvantinės mechanikos aiškinimo bruožas slypi bangos funkcijos redukcijos proceso fizinės tikrovės neigime matavimo proceso metu. Redukcijos tezė pristatoma siekiant paaiškinti matavimo eksperimento metu gauto
Optoelektroninis tinklelis giluminiam smegenų moduliavimui ir kartografavimui
Korėjos mokslininkai (Jung Min Lee, Dingchang Lin, Ha-Reem Kim, Young-Woo Pyo, Guosong Hong, Charles M Lieber, Hong-Gyu Park) kartu su JAV Stenfordo institutu pristatė daugiafunkcinio įrenginio modelį, kuris suteikia optogenetinę neuromoduliaciją ir tarpląstelinį neuronų kartografavimą ir yra labai svarbus siekiant suprasti neuronų grandines ir gydyti smegenų ligas. Pagrindiniu iššūkiu optogenetikos pramonės srityje yra iškylančios problemos kuriant biologiškai suderinamus optogenetinius prietaisus, kurie galėtų sklandžiai sąveikauti su smegenimis. Šiuo atveju mokslininkai pristatė į audinį panašų optoelektroninį tinklelį su kompaktiška sąsaja, kuris ne tik užtikrina didelę optinės stimuliacijos erdvinę ir laiko skiriamąją gebą, bet ir stimuliuoja mėginio nervinį aktyvumą. Eksperimentas parodė efektyvų šviesos
Kas yra sąmonė ir kaip ji atsirado?
Daugeliui bandymai paaiškinti sąmonę yra tarsi mėgstamo triuko atskleidimas – jei sužinai kaip jis atliekamas, amžiams gali prarasti tikėjimą stebuklais. Taigi, jei nesate pasirengę suabejoti savo įsitikinimais, šis straipsnis skirtas ne jums. O jeigu jus visada džiugina naujos žinios, informacija, kad žmogų sudaro maždaug 100 trilijonų ląstelių, kurios veikia kartu, neturėtų jūsų nustebinti. Stebina kitas dalykas – atskirai nė viena iš šimto trilijonų žmogaus kūno ląstelių neturi sąmonės. Ląstelėms nesvarbu, kas mes esame, kokie esame ir kodėl. Tai reiškia, kad norint paaiškinti sąmonę, reikia suprasti, kaip atsitiko, kad šimtai, milijonai, milijardai ir trilijonai mažyčių ląstelių, kurios pačios nieko nesuvokia ir
Globalios darbinės erdvės teorija
Bernardas Barasas yra kognityvinis psichologas, užimantis svarbų vaidmenį šiuolaikiniuose sąmonės tyrimuose. Jo novatoriška knyga „Kognityvinė sąmonės teorija“ buvo išleista dar 1988 m., tuo metu, kai empirinių sąmonės teorijų buvo nedaug ir jos nekėlė didelio susidomėjimo. Barasas taip pat yra „Consciousness and Cognition“, pirmaujančio profesionalaus mokslo žurnalo, skirto mokslui apie sąmonę, įkūrėjas, kuris buvo pradėtas leisti nuo 1991 metų. Globalios darbinės erdvės teorija (GWT – global workspace theory) yra pagrįsta bendru supratimu kognityviniuose moksluose, kuris buvo labai populiarus devintajame dešimtmetyje, kai atsirado ši teorija. Kognityvistai mano, kad mūsų protas yra informacijos apdorojimo sistema, kurią galima suskirstyti į dviejų skirtingų tipų architektūras (processing
Pasikartojančio apdorojimo teorija
Viktoras Lammeas yra olandų pažintinės neurobiologijos specialistas, tyrinėjęs beždžionių ir žmonių regos apdorojimo nervinius pagrindus. Todėl jo sąmonės teorija remiasi žiniomis apie neuroninius procesus, kuriais grindžiamas sąmoningas vizualinis suvokimas. Pasak Lamme (2000), sąmonei nepaprastai svarbus yra informacijos perdavimo greitis ir paskirstymas regėjimo žievės srityje smegenyse. Apdorojimo greitį galima išmatuoti kaip laiko periodą, per kurį pirmieji regėjimo stimulo signalai pasiekia smegenų žievės sritį. Įvairios smegenų žievės sritys, kurios apdoroja regimuosius dirgiklius, gali būti išdėstytos ir pavaizduotos laiko hierarchijoje arba lygių serijoje, atsižvelgiant į tai, kiek laiko užtrunkama, kad jos būtų suaktyvintos veikiant tam tikram dirgikliui. Signalas sklinda greitai, 10 milisekundžių atkarpomis,